Priklausomai nuo to, koks tekstas ir kokiu tikslu pateikiamas viešuosiuose užrašuose, juos galima skirstyti į informacinius, reklaminius užrašus, juridinių asmenų pavadinimus ir prekių ženklus. Kiekviena iš šių užrašų rūšių gali būti savarankiška, tačiau dažniausiai jos tarpusavyje susijusios, nes informaciniuose ir reklaminiuose užrašuose dažnai pateikiami juridinių asmenų pavadinimai, naudojami prekių ženklai.
Mažiausiai sąsajų su viešaisiais užrašais turi prekių ženklai. Pagal Prekių ženklų įstatymą prekių ženklas – „bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes ar paslaugas nuo kito asmens prekių ar paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai“. Daugeliui pažįstami prekių ženklai Coca Cola, Nice, Calvin Klein, Kalev ir kt.
Prekių ženklus su viešaisiais užrašais sieja tai, kad ženklą gali sudaryti žodžiai, asmenų pavardės, vardai, meniniai pseudonimai, firmų vardai, šūkiai, raidės, skaitmenys. Bet koks tekstas, pateiktas prekių ženkle, yra neatskiriama prekių ženklo dalis, turinti nustatytą šriftą, išdėstymą, spalvą, kitų skiriamųjų požymių, kuriuos keisti ar taisyti draudžiama. Prekių ženklų įstatymas taikomas kiekvienam prekių ženklui, dėl kurio registracijos Valstybiniam patentų biurui paduota paraiška, jau įregistruotam ženklui arba kitoje šalyje įregistruotam ženklui, kuris yra tarptautinės ženklo registracijos objektas, taip pat ženklams, kurie pripažįstami Lietuvoje plačiai žinomais. Todėl prekių ženkle esantis ne valstybine kalba prašytas žodis ar sakinys negali būti verčiamas, o lietuviškas net netaisyklingas ar nevartotinas žodis negali būti taisomas ar keičiamas kitu. Registruotą prekių ženklą reikėtų vertinti ne kaip užrašą, bet kaip ženklą, o ženklai nėra kalbos reguliavimo dalykas.
Tokie užrašai kaip Doner Kebab, Grill Hause, Italian Fashion Outlet, Grand Club, Night Vision, Jes & 7, Eurokebab ir pan. galėtų būti pateisinami tik tuomet, jei būtų registruotų prekių ženklų dalis. Kitu atveju tai tiesiog svetimybės, neteisėtai vartojamos viešuosiuose užrašuose.
Svarbu įsidėmėti, kad prekių ženklai neturėtų būti naudojami vietoj iškabų, kuriose nurodomas juridinio asmens pavadinimas.
Siekiant nepažeisti Valstybinės kalbos įstatymo ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo, tais atvejais, kai prekybos ir paslaugų teikimo vietoje vietoj iškabos pateikiamas tik prekių ženklas, šalia (ant sienos, ant durų ar vitrinoje) reikėtų valstybine kalba pateikti minimalią informaciją apie įmonės veiklą, pvz.: parduotuvė, kavinė, restoranas, viešbutis, biuras, valiutos keitykla, grožio salonas, maisto prekės, lietuviška avalynė, raštinės reikmenys, viskas sodininkams, techninė priežiūra, įgaliotasis atstovas, platintojas, verslo paslaugos, bankinės konsultacijos ir t. t.
Ši nuostata įpareigoja šalia „Swedbank“ parašyti bankas, šalia „Caif Cafe“ – kavinė, šalia „Sadolin“ - dažai ir pan. Lietuviška informacija, nekeisdama pavadinimo, užrašą (ne pavadinimą) padaro lietuvišką. Akivaizdu, kad valstybine kalba pateikta informacija reikalinga pirkėjui ar paslaugos gavėjui ir naudinga pardavėjui ar paslaugos teikėjui. Tačiau prekių ženklo žodinė dalis, užrašyta be skiriamųjų požymių ir kitu grafiniu būdu, yra nebe prekių ženklai, o paprasti pavadinimai ir užrašai, kuriems taikomos bendrosios kalbos vartosenos normos.
