Šiemet minime tautodailininko, medžio drožėjo Juozo Lukausko (1906–1999) 120-ąsias gimimo metines.
Vaikystėje nelepintas pertekliaus, pats išmokęs amato, tarsi Motiejaus Valančiaus klajojantis kriaučius Palangos Juzė eidavo per kaimus, remontuodavo baldus, jei reikėjo – padarydavo naujus.
Vėliau mokęsis Vilniaus dailės instituto drožybos kursuose, tapęs Lietuvos liaudies meno draugijos nariu (1960), Kultūros ministerijos Pauliaus Galaunės vardo premijos laureatu (1978), pagerbtas Kretingos rajono Garbės piliečio vardu, ir visą gyvenimą buvęs nepaprastai darbštus bei produktyvus kūrėjas. Jo darbai puošia Kretingą ir pasklido po visas pasaulio šalis.
Bibliotekoje surengtos parodos pavadinimu neatsitiktinai pasirinkti medžio meistro sūnaus Felikso Lukausko apie tėvą pasakyti žodžiai: „Jis buvo laimingas žmogus, nes dirbo ir džiaugėsi“.
Ekspozicijoje šalia bibliotekos fondų medžiagos – ir tautodailininko anūkės Danutės Šorienės, Lukauskų šeimos kolekcijos eksponatai, dar nematyti parodose nei muziejuose.
